Author Lena Ivanova
Su Tai Chi susipažinau visai neseniai – šių metų sausį. Pirmą kartą eidama į treniruotę tikrai nesitikėjau, kad pasiliksiu čia ilgiau nei vienam kartui, kadangi tikslas buvo tiesiog pamėginti. Tačiau po pirmos treniruotės mano mąstysena pasikeitė.
Dabar Tai Chi treniruočių dienos yra vienos iš mano laukiamiausių dienų.
Visa tai įvyko dėl Editos – žmogaus, kuris mano suvokimą apie Tai Chi pavertė giluminiu. Jai rodant ir aiškinant pratimus kiekvienas nesunkiai suprastų, jog ji yra ten, kur turi būti. Jos užsidegimas, noras kiekvienam padėti prisiliesti prie Tai Chi suteikiamos būsenos, ne tik prie judesių eigos, kurią esame įpratę matyti, yra įkvepiantis.
Spalio mėnesį į Lietuvą atvyko jos mokytojas Meistras Mu su komanda. Šio susitikimo laukiau kelis mėnesius. Edita vis papasakodavo kiek daug Meistras išmano, kaip sugeba pritaikyti pratimus skirtingo lygio žmonėms tinkslingai, kaip stengiasi jiems padėti.
Ir iš tiesų, praleidusi savaitgalį besimokydama iš šio žmogaus, prisiliečiau ne tik prie Tai Chi pamatų, kurie dabar retai kada yra pabrėžiami, tačiau taip pat prisiliečiau prie žmogiškų savybių, kurios atrodė tokios tyros ir nuoširdžios.
Nors Meistrui Mu 75-erį, kaskart žvelgdama kaip jis juda, kaip bendrauja ir moko – žavėjausi.
Meistras Mu visada buvo linksmas ir atsipalaidavęs. Nebuvo nei vieno užsiėmimo, kuriame jis nepajuokautų.
Būdama mokymų erdvėje vis labiau suprasdavau kiek daug dar kūne yra įtampų ir kiek prote yra “rimtumo”, kuris trukdo prisiliesti prie Būties – patirti akimirkos žavesį.
Pati greičiausiai net nebūčiau to pamačiusi jei ne kelios meistro pastabos ir pajuokavimai, kad techniką darau per daug rimtu veidu (reikėjo pamatyti, kaip jis jį pavaizduodavo, iš karto juokas užliedavo kūną ir kūnas atsipalaiduodavo).
Dar mane labai įkvėpė jo begalinis noras padėti žmonėms būti sveikais. Nors gydomųjų seminarų laikas pasibaigdavo, jeigu likdavo nors viena neišspręsta problema, Meistras Mu niekada nepalikdavo jos nuošaly ir stengdavosi išspręsti ją iki galo aukodamas savo ir taip trumpas poilsio akimirkas.
Jam gydant žmones, labiausiai įsiminė jo pasakyta frazė – “ Aš Jums negaliu padėti ( čia mano prote įvyko tylos pauzė ir atsirado daug klausimų kaip tai ne?) – bet jūs sau galite” – tuomet supratau, kokį stiprų požiūrį meistras Mu formuoja žmogui apie jo sveikatą. Juk taip ir yra.
Jeigu mes nepasirūpinsime savimi – vargu, ar kas galės mums tikrai padėti. Mes galime gauti kryptį, tačiau ar norėsime tobulėti, ar norėsime jaustis geriau, priklauso tik nuo mūsų įdėtų pastangų.
Meistrą lydėjusi 3 žmonių – Vladimir, Zulfiya ir Natalia, komanda taip pat buvo nuostabi. Kiekvienas jų spindėjo tuo užsidegimu, kurį mokydamasi pas Editą mačiau. Atrodė, kad kiekvienam Tai Chi yra labai artima ir svarbu. Padėdami mums mokytis Meistro Mu pateiktus pratimus kiekvienas jų buvo labai kantrus ( nors iš tiesų greičiausiai žodis kantrus čia nelabai tinka, atrodė, kad pastovi pagalba mums juos tik pakraudavo ir jie energingiau mums stengdavosi padėti įsisavinti naują medžiagą). Be kantrybės jie kiekvienas buvo nuoširdus ir atviras. Tiesiog gera buvo būti prie jų.
Kartą aš paklausiau vienos iš komandos narių ar jie spėja pailsėti, o ji nuoširdžiai nusijuokė ir pasakė “Lena, mes nepavargstam”. Aš irgi nusišypsojau, atrodo, lyg suprantau apie ką ji kalba.
Tai buvo dar vienas patvirtinimas, jog darymas tai, kas tau iš tiesų patinka ir kas padeda kitiems žmonėms yra geriausias energijos užtaisas gyvenimui. Komanda be seminare dalyvavuvių žmonių priežiūros dar filmuodavo visus mūsų užsiėmimus, kalbindavo meistrą.
Meistrui būnant Lietuvoje buvo kuriama istorija. Istorija žmogaus, kuris moko kitus siekti esmės, o ne formos. Taip pat istorija žmonių, kurie siekia pažinti save ir atrasti sąsają su pasauliu.
Dėkinga gyvenimui už galimybę susipažinti su šiais žmonėmis. Už galimybę toliau mokytis pas Editą. Tokios pažintys keičia mus. Įkvepia. Ir suteikia jėgų judėti pirmyn.
Author Lena Ivanova